BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Neištikimybė

2018-04-07 parašė anonymous18

Visais laikais poros stengiasi parodyti viešai savo sukurtus tobulus santykius. Tačiau ar kas gali įsivaizduoti kas slypi už dirbtiniu šypsenu, juoko ir gražių žodžių.

Žmonės pradėje savo draugyste, nusprende būti kartu duoda tylų pažada būti ištikimiems. Tačiau ar tai visada pavyksta? Neištikimybės požymiai dažnai būna skirtyngi ir sunku atskirti.

Dažniausiai po neištikimybės žmonės jaučiasi nusikalte, tyliai stengiasi išpirkti savo padaryta ,,nusikaltima”. Didesnis dėmesys, gėlės be progos ir kiti niekučiai. Tačiau būna ir tokių atvėju žmogus dėl to ką padarė pado suversti kalte partnėriui, visai bandydamas nusikratyti kaltę nuo savęs tokie žmonės dažniausiai išduos ne vieną kartą ,nes jie galvoja jog kitas partneris prie to privedė ir nejaus jokios moralinės graužaties.

Išduotas partnėris 90 procentu pasirinks skirybas ir kaltas bus be abejonės tik tas kuris išdavė.

Juokinga kai tie patys žmonėms poto nudega dėl partnerio neištikimybės nors praeityje patys buvo tokie .  Tada prisimenu frazę jog dievas už viską atlygina arba ,kad lazda turi du galus .

Pavyzdį turiu pats atleidau 2 kartus ,o trečias kartas visvien įvyko ko ir buvo tikėtasi . Tik juokingą žinant istorija jog išdavė su savo mamos buvusiu su tuo kuri mama miegojo tai tikiuosi skaitai šitą ir pagalvok Tavo mama lietė tas lūpas kurias lieti tu :)  Ir tai tikra tiesa nesvarbu jog sakysi jog aš meluoju ,nes tai TIESA :) O taip dievas yra ir jis tikrai atlygins už viską

Niekada neatleiskit neištikimybės - išdavė 1 kart išduos ir antra. Skaudu ? Tikrai taip ,bet žinokit aš realiu pavyzdžiu žinau jog laimės išdavystė neatneša ir galų gale atlygis už skriaudą gaunamas su kaupu ,o ir patys pagalvokit ar norit turėti žmogų šalia kuris lietė kitą…

Rodyk draugams

Kerštas?

2018-04-01 parašė anonymous18

Būna kai žmogus tave skaudina. Ai, čia dar nieko, pasiųsi gi ir tiek. Sunku yra tada, kai skaudina tas, kurį myli. Na, lyg ir myli. Nes gal sunku mylėti žmogų, kurio pagal esmę turėtum kaip ir nekęsti… Nors ne, nieko čia sunkaus. Visai paprasta. žmogus tave skaudina, o tu vis tiek myli. O va taip va ir būna. Na, ar bent jau man…

Ji tave ignoruoja, šaiposi, vengia, apkalba… O tu vis tiek myli… Normalu? Žinau, kad ne. Man vis liepia ją pamiršti, nebendrauti su ja, nekalbėti, jei rašys - neatrašyti… Aš tą ir darau. Kartais. Na, tą stiprybės akimirką… Kuomet jos nematydamas galiu susikaupti ir priversti  save elgtis taip, kaip reikia. Bet tik tada. O kai ji būna šalia… Na čia jau visai kas kita. Ji pažiūri į mane savo  rudom akim ir mano visa stiprybė kažkur dingsta. Ir ne tik ji. Galva tuščia, kūnas sustingęs… Nors imk ir…. Kartais galvoju: juk jai taip lengva būtų manim pasinaudoti… Tai kodėl ji to nedaro? Bet, o varge… Aš toks apgailėtinas, kad noriu, jog manimi naudotųsi. Juk ko gi nori tos merginos? Na tai imk, turėk! Kad tik būtum šalia… Kas nors pasakytų, kad kalbu kaip koks psichas… Užtat aš to niekam ir nesakau.

Kiek kartų jau buvo taip, kad mane įskaudino. Nežinau ar atleidau, bet ir pykti tiesiog nesugebu. Noriu pykti, suprantu, kad būtent taip ir turi būti, bet kad nesigauna… Nu gerai, gaunasi iki tol kol vėl po biški pradedam bendraut ar dar kas nutinka.

Bet pagaliau pradėjau nebeprarasti vieno noro. Turbūt todėl, nes visą laiką jaučiuosi tik skaudinamas, na bet nesvarbu. Taigi, esmė ta, jog jaučiu didelį norą jai atkeršyti ;)

Yra sakančių, kad geras būdas atkeršyti yra sukelti pavydą. Bet kaip jį įmanoma sukelti žmogui, kuriam tu nerūpi…? Ne tai, kad nerūpi, jam ant tavęs visiškai nusispjaut… Ir aš tikrai neperdedu, žinau, kad taip yra. Nes kai žmogui tik šiaip nerūpi tai jis dar bendrauja su tavim kaip su paprastu žmogumi. O kaip jam dzin ant tavęs, tai jau kas kita. Jis ignoruoja, erzina, išnaudoja (tik jau blogąja prasmė), ir… ir priverčia tokį kvailą žmogų kaip aš verkti. Verkti? Verkti dėl nieko. Nes ji yra Niekas. Nuo dabar ji man pone Niekas. Na bent kol kas. Šį kartą tikiuosi ilgam. Nes jau nebegaliu. Dar karto mano nervų sistema gali ir neatlaikyti.

Kaip sako: nuo meilės iki neapykantos - vienas žingsnis…

Man atrodo tada ir krinka mano nervų sistema. Kai širdis myli, o protas sako, jog reikia nekęsti. Ir tada taip skauda… Turbūt dėl to, nes jie labai mušasi. Vyksta nuožmi kova. Kurios niekas negali laimėti. Širdis lieka apdaužyta, bet ji nepalaužiama - tą visi žino. O protas kiek pakrinka, jis silpnesnis… Kartais visai atsijungia. Palieka kūną vieną. Kadangi be proto širdis nežino ką veikt, tai eina pamiegoti, kaupia jėgas. Kūnas lieka tuščias kaip koks kevalas. Nors galvą į sieną daužyk.

Bet pala. O ne keršyti žadėjau? Oh… Ir vėl elgiuosi apgailėtinai….

Aš suvokiu, kad čia viskas blogai. Tiesiog su manim nieko gero. Bet tos rudos akys man yra viskas. Kai jas pamatai, nebe žemė ima traukti, jos traukia. Ir nieko negalima su savimi padaryti, bet ką galėtum dėl jų padaryti, bet kuo tapti. Tapti tuo, ko joms reikia…

Ir žinai kas pasaulyje yra žiauriausia? Kai tu myli žmogų visa savo esybe ir galėtum viską dėl jo padaryti, bet ką paaukoti… Ir jam viso to reikia! Tik… Tik iš kito žmogaus…

O tos rudos akys taip ir stovi man prieš akis kiekvieną kartą kai pakeliu galvą aukštyn. Joms neprilygsta žvaigždės danguje, jos kaip dvi mėnulio pilnatys tamsioj nakty, kurios užgožia viską aplink. O mano gyvenimas dabar yra kaip koks mėnulio užtemimas. Prieš ją, mano gyvenime buvo daug žvaigždžių, kaip kokių prasmės ir šviesos žiburėlių. Ir tada ji - su visa savo šviesa įsižiebė mano danguje. Gyvenimas tapo gražus, spindintis. Kai jos nebeliko, kai mano mėnulis užtemo, viskas dingo. Niekas nepasikeitė, tačiau šviesa mane apakino. Nebematau žvaigždžių ir viskas gyvenime neteko prasmės…

Ir ką gi man daryt su savo meile? Palaukti kol numirs ar nužudyt visai…?

Dead bitch! Please… ;/

Rodyk draugams

Pasiilgau

2018-03-30 parašė anonymous18

Niekas nesupranta, kaip aš Tavęs pasiilgau.

Pasiilgau kaip Tu kalbi, vaikštai, miegi, kvėpuoji, bučiuoji, lieti.. pasiilgau Tavo sms ryte, vakare, visą dieną. Pasiilgau kaip Tu sakai, kad mane myli. Pasiilgau Tavo apkabinimų, Tavo buvimo ŠALIA..

Bet niekas nesupranta, kaip aš kenčiu. Man per sunku.. aš negaliu.

Tu esi mano gyvenimas. Mano šviesa. Mano vienintelis džiaugsmas. Ir nei kiek neperdedu. Niekada nemaniau, kad taip jausiuos, bet VISADA noriu būt kartu. Ir kai negaliu.. aš mirštu. Tikrai. Be Tavęs aš niekas. Kiekvieną rytą atsikeliu ir pirma mintis apie Tave. Užmiegu taip pat su mintimis apie Tave.

Skaitau ir pačiam nerealu. Aš taip smarkiai myliu, kad net skauda. Nebeverkiu tiek. Ir vaistų nebereikia prieš miegą. Bet nenustoja skaudėt krūtinėje, ten, kur visada būsi Tu. Ten, kur jaučiu Tave.

Ir lauksiu, o sulaukęs išprotėsiu iš laimės. Ir nepyk, jei elgsiuos kaip mažas vaikas sulaukęs mamos iš ilgos kelionės. Jau žinau, apsinersiu aplink Tavo kaklą ir nenustosiu verkt. Iš laimės, iš pakvaišusios laimės, kad Tu vėl šalia. Ir niekada Tavęs nebepaleisiu, būsiu savanaudis ir turėsiu Tave tik sau.

Žinau, dar gerokai per anksti kalbėt apie Tavo grįžimą, bet širdyje taip gera pasidaro, kad norisi šypsotis.

Myliu, ir mylėsiu tol, kol mūsų širdys plaks vienu ritmu.

Rodyk draugams

Per ilga diena…

2018-03-29 parašė anonymous18

Labutis mažyte

Jei tu būtum šalia, būtų nesvarbu,ar už lango siaučia audros,ar šviečia saulė. Visas pasaulis atrodytų toks nuostabus ir šviesus. Net ir liūdėti kartu būtų gera. Būtų nesvarbu,ką veikiame-gal sėdėtume,gal kalbėtumėmės,galbūt tylėtume,gal net virtume sriubą. Nesvarbu.

Deja dabar tavęs nėra šalia. Galiu tik pasvajoti apie tavo nuoširdžią šypseną, šypsančias rudas akis,kurių žvilgsnis visada priverčia virpėti mano širdutę,priverčia nusišypsoti,nebegalvoti apie nieką kitą pasaulyje,tik apie tave. Tada suprantu,kokia tu man artima,kaip noriu turėti tave šalia savęs ir niekada nepaleisti.

Ir staiga-naktis. Nematau tavęs. Tada taip nesinori būti vienam… norisi būti tik su tavim nes mano maža širdutė jau labai seniai plaka tik dėl tavęs.

Jei dabar būtum šalia manęs,parodyčiau tau,kaip stipriai tave myliu,mažiuk…
Matyti galima tik širdimi. Tai,kas svarbiausia, akimis nematoma.
Aš anksčiau nekreipdavau dėmesio kaip aplink mane keičiasi gamta…Kaip kiekvieną pavasarį sprogsta medžių pumpurai,o rudenį lapai pasipuošia auksine spalva…Ir tik dabar eidamas gatve vis dažniau ir dažniau stebiu saulę,medžius,o ne žmones,kurie kaip visuomet šalti ir abejingi. Stebiu nes man gera, širdutė džiaugiasi kiekviena diena, kiekviena akimirka, nes aš žinau, kad esi tu kažkur… , nes aš labai tave myliu ir visada galvoju apie tave kur tik bebūčiau, ką tik bedaryčiau.
Tu mane priimk, jei aš ateisiu pas tave į sapną. Kai aš šypsosiuos,kai man tu”labas” pasakysi.
Tu man šypsokis nes milijoną kartų aš tau nusišypsosiu.
Šypsokis, nes taip tave aš myliu kokia esi man, kad aš pravirksiu tyliai tyliai kai džiaugsis, šėls aplink kiti. Ilgai dar mano skruostu tos meilės ašaros riedės.
Šypsokis jei kartais tave guosiu nors ir pačiam labai skaudes.Atsiprašau, kad man rūpėsi, kad pasiilgau aš tavęs,kai aš laimes tau linkėsiu,kada kiti nelaime tavo švęs.
Šypsokis nes tik tu taip gali šypsotis, tik tavo šypsena yra pati gražiausia, tik tavo šypsena yra pati mieliausia man, man kuris tave labai myli…
Kad tu žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau… Jei tik galėčiau… Jei tik galėčiau, tuoj pat tave visą išbučiuočiau! Pasiilgau tavo balso, kuris ramindavo mane, šnabždėdamas pačius nuostabiausius žodžius… Pasiilgau tavo žvilgsnio, kuris sušildydavo net ir liūdniausią dieną. Nors tavęs nemačiau tik vieną dieną, beprotiškai trūksta švelnių tavo rankų, kurios stumdavo į priekį neleisdamos palūžti. Kaip pasiilgau tavo juoko… Kaip pasiilgau tavęs…

Man reik Tavęs,

Kad retsykiais paguostum.

Man reikia Tavo žvilgsnio,šypsenos.

Man reik Tavęs,

Kaip laivui reikia uosto

Po štormo ar po devintos bangos.

Man reik Tavęs

Lietaus kaip žemei reikia,

Išsekintai ir saulės ir sausros,

Man reik Tavęs,

Kaip žiedui bitės reikia,

Kad susilauktų vaisių gausumo.

Man reik Tavęs,

Kad aš ramiai miegočiau,

Sapnuos regėčiau tik šviesias spalvas.

Man reik Tavęs,

Kad nieko nebijočiau.

Man reik Tavęs…
Kankinanti šiandiena diena, prižadėjau tavęs netrukdyti, nerašyti nei žinutės nei skambinti bet ji , ji širdutė to negali suprasti, negali suprasti kodėl aš tavęs nematau, ji daužosi iš šaukia tavo vardą. Pasiilgau labai tavęs pasiilgau taip, kad net norisi dabar ir lėkti pas tave, bet negaliu, pažadas yra pažadas. Visą dieną vis galvoju apie tave, galvoju kaip tau sekasi, galvoju, ir galvoju. Pasidariau visus darbus nors jie numalšino troškulį tau, nors trumpam… nuotraukos - vienintelė paguoda šiandiena, žiūriu į jas, tu graži, tu tokia graži, kad negaliu apsakyti. Kodėl tavęs nėra šalia, kodėl tas gyvenimas kartais būna neteisingas, kaip norisi priglusti prie tavęs, pajusti tavo rankų švelnumą, bet tos akimirkos tokios trumpos, rodosi prabėga kaip akimirka.
Labai tave myliu… labai tavęs pasiilgau

Rodyk draugams